Liepos 5.

Per daug aiškiai viskas buvo pasakyta.

Su manim nėra viskas labai gerai, bet aš bent stengiuosi. Tiesa pasakius, šiandien supratau, kad ironija nėra pats geriausias dalykas komunikuoti, nes mane tai tiesiog erzina ir aš noriu aprėkti, trenkti, bet susilaikau, nes mano pykčio priepuoliai baigėsi su šios vasaros pradžia, kuria aš esu daugiau negu patenkinta.

Apie sugrįžimus.

Grįžtu.

Kaip Vitalija dietos laikosi.

.
Taigi. Pagaliau prisiruošiau ant vasaros nusimesti truputėlį svorio. Žinoma, buvau pastūmėta atlikti šį žygdarbį, nes pati sunkiai atsisakyčiau cukraus ir visko, kur jis būna. Dar mėsos patiekalų, duonos ir šiaip MAISTO. Taigi, aš čia jau savaitę laiko sėdžiu ant  grikių, morkų, obuolių, kriaušių ir žalios arbatos.
Šiaip viskas yra labai gerai, nes jau sako, jog matosi, kad šiek tiek numečiau, kad dėl to esu gyvybingesnė ir tt ir pan. Aišku, man rauna stogą nuo to, kad cukraus negaunu. O gal dėl to, kad įsimylėjau. hm. Iš kitos pusės žvelgiant, šiandien jau biški silpna, todėl jau gavau leidimą valgyt virtą paukštieną. Jėėė.

Tai va. Dar liko trys savaitės. Parašysiu gal kadanors kaip man čia sekasi. Parašysiu, aišku, jeigu nenukrisiu ir nenusiskelsiu galvos.

O dabar, geros nakties.

O čia - ramiam vakarui:

Ką veikė Vitalija visą mėnesį..?

.
Taigi, pagaliau prisiruošiau per savo visas gyvenimo peripetijas įsijungti blog'ą ir jame palikti įrašą. Tikiuosi, kad nuo jo atsiras didelis įkvėpimas tolimesniam darbui čia. Taigi, susumavus mano pastarąjį mėnesį, galiu pasakyti, kad viskas yra savose normose, nes vienus blogus dalykus/įvykius pakeitė kiti - geresni. Nuo to ir pradėsiu savo sąrašą. Neskaičiavau nieko, bet tikiuosi nebus ilgas ir nuobodus:

1. Visų pirmiausia, džiaugiuosi pagaliau atvažiavusi ir sėkmingai įsikūrusi Vilniuje. Pirmąjį kartą, ty, prieš metus, jau norėjau važiuoti namo, nes bijojau. O dabar viskas atvirkščiai - mama vis skambina ir klausia, ar nežadu dar grįžti. Deja, mama, deja…
2. Džiaugiuosi pagaliau normaliai suvokianti, kad reikia mokytis. Dėl savęs, ne dėl kitų. Tikiuosi, tas noras išliks dar 3 metus.
3. Atradau naujų pažįstamų/draugų/bičiulių.
4. Darbo paieškos nuėjo šuniui ant uodegos. Mąsčiau, kad jau viskas ir kad teks pagalbos prašyti iš tėvų.
5. Paskambino iš čyzmeikinimo fabrikėlio ir nudžiugino pranešę, jog atsirado vieta man “Svajonėj”. Valio. Aš grįžtu, mielieji.
6. Pats nemaloniausias punktas: mane PAGALIAU paliko ponas “man gili depresija, nes aš tingiu dirbt”. Sakau pagaliau, nes tris kartus jau skyrėmės mano iniciatyva, o ketvirtasis jam atvėrė akis. Bet jau tokio palikimo būdo tikrai nelinkėčiau niekam. Žiauru. Na, žinoma, šiuolaikinės technologijos yra puikiausias būdas aiškintis santykius ir juos nutraukti. Good for you.
7. Atsirado žmogus, kuris tikrai supranta. Tuo ir džiaugiuos labiausiai.
8. Viskas pagaliau stoja į savas vėžes ir aš matau, kaip susitvarko mano nykus gyvenimas.

Tuo ir baigsiu tą savąjį sąrašiuką. Tokios tokelės manam gyvenime. Toks jausmas, kad tą mėnesį važinėjausi amerikietiškais kalneliais. Smagumelis.
O aš gyvenu čia:

Geros dienos. Vitalija.

Kaip neišprotėti.

.

Šiandien susipykau su visais, kuriais tik įmanoma. Vieni, aišku, atlėgo, kiti, kaip rodo praktika, yra kaprizingi ir savo principų neišsižada. Tebūnie.
Grįžau iš Klaipėdos gan greitai, nepaisant keliu nesusipratimų. Gulėjau, gulėjau, kol sumąsčiau, kad laikas kažką keisti. Taigi pakalbėjusi su mama nusprendžiau, kad aš tvirtai įsitikinusi esu palikti namus ir išvykti viena laimės ieškoti į didmiestį. Pasitvirtino sena taisyklė - Vitalija nemoka išsėdėti vienoj vietoj. Manau, kad nuo to bus tik geriau, gal pagaliau pailsėsiu nuo kai kurių asmenybių. Žinoma, truputėli baisu, kad teks vienai tvarkytis, bet laikas jau surimtėti ir išmokti priimti atsakomybę už save. Gerai bent tiek, kad žinau, jog darbas ten bus, o ir kolektyvas tikrai laukia manęs . Vien dėl jų verta važiuoti ir pasilikti.

O šiaip, kažkaip manau, kad laikas keistis ir blogui ir pradėt mąstyt apie kažką rimtesnio. Gal tai bus susiję su išvykimu į sostinę, o gal kas nors kitokio nei dabar. Pagalvosiu.

Šiandienos savijauta:

Mano raštas.

.

Susigundžiau šiandien akcija, kuri smagiai sau plinta bloguose. O Julius surinks ir juos paskelbs savo blog'e. Taigi mano raštas:

Geros dienos. Vitalija.

p.s. Lauke sninga. Smagumėlis.

Gyvatės, o ne žmonės.

.

Blog'o pavadinimas neturi nieko bendro su pačiu įrašu:)

Štai sėdžiu sau paskutinį vakarą Vilniuje ir mąstau, kad nenoriu aš iš čia važiuot. Bet reikia. Teoriškai dabar aš turėčiau krautis savo tašę, bet paliksiu tai paskutinei minutei, kad atitolinčiau išvykimo laiką. Nors ir keliom minutėm.

Šiaip šiandien turėjau dalyvaut kažkokiam plote, bet, kaip visada, nusitęsia tokie dalykai neribotam laikui. Reiškia, kad atvažiavusi po dviejų savaičių turėsiu kažką organizuoti. Kartais man patinka tai, bet dažniausiai aš plaunuosi nuo tokių darbų, nes su didesniu pasimėgavimu dalyvauju pačiame veiksme kaip svečias, o ne kaip organaizeris. Žinoma, kad pasiilgau kai kurių asmenų, bet dėl vienų ar kitų (neaiškių) priežasčių negaliu susitikt. Na ir gerai.

Vis dažniau pastebiu, kad mano blog'ui reikia kažko naujo, neįprasto ir tt ir pan. Bet vis nesugalvoju. Šiaip norėjau daryt vieną projektą, tačiau rimčiau pagalvojus, dėl kai kurių TO projekto taisyklių, negalėsiu rašyt/publikuot visko, ko norėsiu. But we will se. Gal išeis kas nors čia. Laukit updeitų.
Taigi, sėdžiu sau, geriu arbatą, klausau mptrys ir mąstau apie ateitį. O šiaip, tai visą vakarą kvailioju su staline lempa:D Bandau išgauti kuo kvailesnę veido išraišką:

Gerai gerai. Baigiu išsidirbinėt ir einu ką nors naudingo nuveiksiu.

Gero vakaro. Vitalija.

p.s. O čia - mėgstamiausia mano šiandienos daina. Ačiū kai kam, kas senokai ją atsiuntė:

Nuostabūs žmonės.

.

Pirmą kartą gyvenime matau tokią spalvotą (tikrąją ta žodžio prasme) asmenybę. Reiškia mano gyvenimas tėra vien pilkos spalvos. Reikia kažką keisti. :)

Color Me Katie

Žaizdos.

.

Šiandien nesiskųsiu. Šiandien aš rami. Važinėjomės po miestą, prieš tai užsukau i universitetą. Žinoma, kaip ir visą savaitę neradau dėstytojų, kurių man mirtinai reikėjo (tikrai ši savaitė yra sesijų?). Nuėjau pas kuratorė, ši nusiuntė į literatūros katedrą, kurioje palikau referatą. Ačiū Dievui, nereikės bendraut su dėstytoju, nes truputėlį čytinau. Rytoj mėginsiu laimę sužinoti rezultatą, o gal pasiseks ir tris dėstytojus pagaut.
Šiandien paskutinė (tikriausiai) diena Vilniuj. Na, kokia čia paskutinė, kai už dviejų savaičių man sesija ir aš vėl čia sėdėsiu. Klausiau savęs, kaip reikia prisiversti mokytis, tuo labiau, išsilaikyti viską be skolų ir plius visas skolas (nuo pirmo kurso!).?
Keista, bet man ši savaitė buvo pakankamai rami, turiu omeny, kad nesusipykau su savo ponu “man gili depresija”. Nė karto. Tikriausiai šiek tiek ramiau žvelgiu į susidariusias situacijas. Tuo geriau man. Dabar mąstau, ar verta vėl grįžus į Klaipėdą pasilikti joje, o gal grįžti pas mamą? Ši šiandien tokiu liūdnu balsu šnekėjo, kad net pagailo. Aš suprantu, kad esu baisiai nepastovus žmogus ir nežinau, ko noriu iš viso savo fakino gyvenimo, bet geriau pagalvojus, kad nepastovumas man yra kažkuom žavingas - neužsisėdi toj gilioj monotonijoj. Juolab, kad aš nemėgstu sėdėt vienoj vietoj ir visada lakstau iš vienos į kitą (prisiminkime pusmetį Vilniuje, tris kartus kraustymąsį iš Gargždų į Klaipėdą ir tt ir pan.). Man čia kaip gyvybės palaikymo aparatas, nes kitaip tikriausiai numirčiau…

O čia šiek tiek linksmesnė istorija:
Šiandien pasielgiau išties didvyriškai, bet savaime suprantama, kaip ir visada, buvau ne taip suprasta ir pažymėta iki sekančio savo apsilankymo Vilniuje. Aišku, aš, kaip tikra moteriškė, apsiašarojau nuėjusi į vonią, nes baisiausiai skaudėjo visą ranką, bet laikiausi iš paskutiniųjų, kad tos katės (prakeiktoji) neišmesčiau pro dvylikto aukšto balkoną. Tiek tetrūko.
O viskas prasidėjo nuo to, jog ryte skubėjau atsispausdinti referatą, o šalia trainiojosi ta velnio nešta katė, kuriai viskas, kas pradeda užti, traškėti ar kitaip leisti garsus, sukelią tokį didžiulį susidomėjimą, jog jai reikia savo didelėm letenom patikrinti, kas tuos garsus leidžia. Kaip ir prieš metus, kai indus plovėm, tai kriauklėj vanduo leidosi vamzdžiu ir toks įdomus garsas buvo, jog ji kišo savo purviną leteną ir ten UŽSTRIGO. Nežinia, kokiu būdu ji tai padarė, bet  faktas yra faktas. Taigi, šiandien aš ramiai pradėjau spausdinti savo referatą ir tik šast užšoka grakščiai sau ant stalo, nespėjau sureaguot ir tik žiūriu - letena printeryje, printerio mechanizmai sukasi, o aš išsigandusi ir gailėdama gyvunėlio, puoliau gelbėti iš to spausdintuvo, tas net kilnojosi. Aišku, po trumpos kovos, ištraukiu aš tą leteną, padėjau “katytę” ant stalo, o ši trumpai pasėdėjus, kad puolė mano ir taip traumuotą ranką, net nespėjau sureaguoti ir šveičiau šalin tą padarą. Pasižiūrėjau aš į žaizdą, net silpna pasidarė: suvarė nuo gimimo nekarpytus nagus, kad net visą odą išarė. Kraujais paplūdau. Taip ir baigės mano draugiški jausmai šiam padarui. Šiaip labai mėgstu kates, nes namie turiu vieną tokią, kuri nėra bjaurybė, bet po truputį suprantu, kad katės - ne dovanėlė, ypač jeigu labai lepini jas.
Čia į temą:

Kąsnelis kančios.

.

Susidėjau knygas, atsidariau word'ą ir nebežinau, nuo ko pradėti tą sunkią studento dalią. Susikaupti neina, minčių nėra, o ir noras po truputi blėsta. Nebenoriu nei rašyti, nei mokytis. Labai pykstu ant tų, kurie sako, kad pirmieji studijų metai yra patys sunkiausi, nu atseis - sunku priprasti, sunku pakelti didžiulį informacijos kiekį pimomis dienomis. Tačiau galiu drąsiai teigti, kad kuo toliau tęsiasi mokslai, tuo sunkiau viską susiorganizuoti, laiku atlikti užduotis. Tuo labiau, jog mokausi neakivaizdiniame skyriuje ir dar dirbu, tai tie du metai mano gyevime yra nepakeliama našta. Žinoma, dar vienas svarbus faktorius yra tas, kad aš išties nesu sutverta mokslui ir dažniausiai atidėlioju didelius darbus sekančiai dienai (jie nustęsia iki kito mėnesio). Taip ir dabar, sėdžiu su didžiuliu galvos skausmu - Jonu Biliūnu. Rytoj reikia žodžių darybą atsiskaityti, nors dėstytoja sugebėjo per tris paskaitų savaites duoti tik egzamino klausimų lapą, o pati arba neateidavo, arba vėluodavo, arba liepdavo daryti užduotis, kurių esmės ir kaip jos yra daromos nepaaiškindavo. Aš puikiai suprantu, ką jūs manote: “Neakivaizdininkai patys ieško informacijos, patys mokos” ir tt ir pan. Bet išties pyktis ima dėl to, kad dieniniokams nekiša tokių paskaitų, kaip žodžių daryba, ją tiesiog padaro kaip vieną pasaitą kartu su morfologija. Todėl aš dabar baisiai įsiutus esu. Jeigu nereiktų mokytis to, ko, kaip supratau, nė vienas kursiokas nesupranta ir kas nėra išaiškinta, aš sėdėčiau sau ir negalvočiau apie rytojų, kaip apie skolą.
Be kita ko, noriu paliūdėti dėl mūsų švietimo sistemos, kurią drąsiai galiu vadinti kiaurąsamčiu. Vis rečiau atsiranda dėstytojų mylinčių savo darbą (dėl tokios dėstytojos ir pasirinkau lietuvių filologiją), kurie sugeba taip įdomiai išaiškinti savo dalyką, kad tau daugiau nieko ir nebereikia.
Dar vienas įdomus dalykas, skirtingų dėstytojų, skirtinguose universitetuose dėstomas dalykas. Kaipo pvz: Klaipėdos universitete iš fonetikos turėjau dešimt, kuo labai didžiavausi, nes ne kiekvienas sugeba įsisavinti tą sunkų žodžių transkribavimą ir visas kitas peripetijas, o atvažiavusi į mokytojų kalvę VPU, pasijutau taip, lyg nieko nemokėdama. Dėstytoja man aiškina tokius dalykus, kurie visiškai prieštarauja tam, ką mokiausi Klaipėdoje.
Šiaip tik pradėjusi mokytis pedagoginiam antruosius metus supratai, kad nekenčiu lietuvių kalbos, nemėgstu literatūros. Bet bandau tempti. Bandau atrasti savy jėgų nekreipti dėmesio į dėstytojus, kurie jau vos prašneka ir tyliai panosėj griežiu dantį, nes nieko nesuprantu. Aišku yra ir dėstytojų, kurie yra energingi, bet savo energiją paskirsto ne taip, kaip norėtųsi. Turiu puikų pavyzdį - fonetikos/akcentologijos dėstytoja (VPU). Nu su šita tai per paskaitas neliūdėsi. Ne, ne dėl to, kad ji sugeba pakelti nuotaiką savo juokeliais (išties, ji sugeba sugadint jais nuotaiką), bet ji šneka tokiu kosminiu greičiu, kad net patys imantriausi aparatai nesugebėtų iššifruoti tai, ką ji vadina kalba. O dar sugeba dėstyti tokius dalykus, kuriems labai aktualus aiškus ir tikslus tarimas.
Taigi, baigsiu šia nuostabia gaidele savo post'ą ir eisiu toliau kankinti Jono Biliūno ir žodžių darybos vadovėlio.